Šis įrašas skiriamas ne teisininkams, bet kadangi pastaruoju metu dažnokai tenka rašyti išteisinamuosius nuosprendžius ir dalis jų dėl to, kad nenustatoma kaltinamojo kaltė, manau bus naudinga turėti sau ir kitiems besidomintiems tinkle nuorodą, kur kaltės sąvoka baudžiamojoje teisėje išdėstyta maksimaliai paprastai. Taip pat nuoroda į šį įrašą pravers, kai tik kas nors išsižios apie tai, kad vairuotojus už avarijas reikia teisti kaip už tyčinius nužudymus ar kažką panašiai.
Kaltės baudžiamojoje teisėje suvokimo sudėtingumas yra tas, kad tai yra pakankamai abstrakti sąvoka, kurią suprasti sudėtingiau, nei suvokti akivaizdžiai matomus įtariamojo veiksmus ar neveikimą ar nusikaltimo pasekmes. Tačiau vien už veiksmus nuteisti negalima. Kaltintojas turi įrodyti ne tik, kas buvo padaryta, bet ir subjektyviąją nusikaltimo pusę- kaltę.
Kaltė gali būti dviejų formų: tyčia arba neatsargumas. Tyčia savo ruožtu skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę tyčią, o neatsargumas- į nusikalstamą pasitikėjimą ir nusikalstamą nerūpestingumą. Tai parodyta viršutiniame paveikslėlyje.
Nors ne kiekviename BK straipsnyje nurodoma, kokia jame užrašyto nusikaltimo kaltės forma, tačiau galite neabejoti, kad kiekvienas nusikaltimas turi labai konkrečią, būtent tokią, o ne kitokią tam nusikaltimui priskiriamą kaltės formą. Ir jei būtent tokios kaltės formos nėra- nėra ir to nusikaltimo.
Vienam konkrečiam įstatyme aprašytam nusikaltimui priskiriama ir viena konkreti kaltės forma- arba tyčia arba neatsargumas. Gyvenime beveik niekada tas pats nusikaltimas negali būti padarytas arba dėl tyčios arba dėl neatsargumo. Jeigu taip yra, tai teisininkų požiūrių yra kažkokia anomalija. Būtent tokia anomalija yra neseniai priimtas garsusis LR BK 1891 str., numatantis atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą. Dar kiti nusikaltimai gali būti padaryti ne šiaip tyčia, o tik tiesiogine tyčia, pavyzdžiui- dokumentų klastojimas ar įžeidimas.
Apibendrintai kalbant, galima pasakyti, kad žmogaus kaltės forma priklauso nuo jo požiūrio į tai, kad jis kažką darydamas ir siekdamas kažkokio tikslo, gali padaryti nusikaltimą. Gali būti taip, kad žmogaus tikslas ir yra padaryti nusikaltimą, tačiau kitais atvejais žmogaus psichinis santykis su nusikalstamomis pasekmėmis, kurias sukels jo veiksmai yra sudėtingesnis.
TIESIOGINĖ TYČIA reiškia, kad žmogaus tikslas ir yra būtent nusikaltimas. Jis suvokia, kad daro nusikaltimą ir nori jį padaryti. 
Geras tokio nusikaltimo pavyzdys mano jau minėtas dokumentų klastojimas. Šis LR BK 300 str. numatytas nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Pastaruoju metu yra pakankamai daug išteisinimų būtent dėl to, kad teisme nenustatoma ši kaltinamojo kaltės forma. Kitas praktiškas tiesioginės tyčios žinojimo pritaikymas gali būti bylinėjantis bylose dėl įžeidimo (LR BK 155 str.), kuriose būtent privatus kaltintojas turi įrodyti, kad įžeidimas padarytas ne tik kad sąmoningai, nes to nepakanka, bet ir jo siekiant. Štai neseniai išnagrinėtoje byloje žmogus buvo išteisintas dėl kaltinimų įžeidus buvusius šeimos draugus, privačioje žinutėje Ją pavadindamas „kale“, o jį „Judu“. Nebuvo įrodyta būtent tiesioginė tyčia. Žmogus nors ir suvokė, kad jo naudojama leksika yra užgauli, tačiau siuntė žinutę ne dėl to, o pykdamas ir priekaištaudamas „šeimos draugams“ dėl suardytos savosios šeimos. Taigi, žmogaus kaltė forma buvo NETIESIOGINĖ TYČIA.
NETIESIOGINĖ TYČIA reiškia, kad žmogus siekdamas tam tikrų tikslų, kurie gali būti ir kitas nusikaltimas ir visiškai nenusikalstami, suvokia, kad pakeliui neišvengiamai padarys dar vieną nusikaltimą, ir nors šio, pakeleivingo nusikaltimo nenori, sąmoningai jį padaro. Dažniausiai dėl to, kad jis būtinas siekiant kitų tikslų.
Tokios kaltės formos pavyzdžiu gali būti LR BK 187 str. numatytas tyčinis svetimo turto sugadinimas, kai vagystės iš automobilio salono metu pakeliui išdaužiamas stiklas ar išlaužiama spynelė, kad patekti į automobilio saloną.
Tyčiniai nužudymai gali būti padaromi ir tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Tiesa yra atsakomybė ir už nužudymą dėl neatsargumo, bet tai jau kiti BK straipsniai.
NUSIKALSTAMAS PASITIKĖJIMAS reiškia, kad siekiant kažkokio kito, teisėto ar neteisėto tikslo, suvokiama, kad pakeliui gali būti padarytas nusikaltimas, tačiau tikimasi, kad taip neatsitiks. O ima ir atsitinka..
Kartais sunku atskirti kada žmogus veikia netiesiogine tyčia, o kada dėl neatsargumo. Jei esate teisėjas ir nagrinėjate pavyzdžiui avarijos bylą, šią kaltės dilemą išspręsite, kai atsakysite sau į klausimą: ar kaltinamasis būtų daręs tai ką darė (pasipuikuos piešdamas saulutes minioje, važiuos šaligatviu bėgdamas nuo policijos, vairuos girtas, lėks 200 km/h kad įkelti įrašą į Youtube ir pan), jei būtų TIKRAI žinojęs, kad dėl to sutraiškys žmogų. Jei atsakymas „Taip“, tada netiesioginė tyčia, jei “Ne” – tada neatsargumas. Pirmuoju atveju žmogų reikia teisti kaip žudiką, antruoju- kaip neatsargų vairuotoją. Ir čia aš noriu užduoti tokį retorinį klausimą prokurorams, ėmusiems kvalifikuoti avarijas kaip nužudymus: kaip jie sugebėjote įlįsti vairuotojui į galvą ir pamatyti, kad jis prieš darydamas tai ką darė žinojo nužudysiąs žmogų ir pasirašęs tokioms pasekmėms? O jeigu vis dėl to kažkokiu būdu įlindo ir pamatė, tai kaip tai įrodys tai teisme? Vykdomosios valdžios direktyvomis pasirems? Tai čia ir yra mano neretorinis atsakymas į šį retorinį atsakymas, kodėl aš netikiu, kad avarijos bylos pasibaigus dabartiniam vajui, ateityje bus kvalifikuojamos kaip nužudymai.
NUSIKALSTAMAS NERŪPESTINGUMAS. Tai 
nusikaltimas dėl žioplumo. Kaltininkas nesupranta, kad jo veiksmai ir siekiamas tikslas pakeliui sukels nusikalstamas pasekmes, nors kitas bet koks normalus žmogus tai suvoktų ir nesielgtų taip, kaip elgiasi kaltininkas. Vadovėlyje tai apibrėžiama panašiai taip: veiką padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Vėlgi negaliu neįkišti to paties BK LR BK 1891 str. Nustebsite, bet neteisėtai praturtėti irgi galima per žioplumą.
Va ir viskas. Paprasta. Aišku, yra visokių kaltės teorijų ir kitokių jos rūšiavimo kriterijų. Pati kaltė irgi nėra vienintelis nusikaltimo subjektyviosios pusės elementas. Bet čia jau mokslinčiams.
Puikus rasinelis is kaltes perspektyvos. Kyla visokiu klausimu. Pvz apie atsakomybe uz pasekmes ir procesus, apie rizika ir veiksnuma. Vairuotojas atsakingas uz savo veiksmus ir nuolat susiduria su visokiomis rizikomis/pavojais, tiek sau, tiek ir kitiems. Jei is yra veiksnus, (t.y. ne vaikas, protiskai atsilikes ar istiktas psichozes), tada suvokia savo veiksmus ir numato pasekmes. Kai veiksnus vairuotojas didina rizika (isgeria, vairuoja be teisiu, virsija leistina greiti, driftuoja viesoje vietoje) tada pasekmes, kaip Audrius minejo, gali buti dvejopos – tragiskos/nusikaltimas arba “near miss”, kai santykinai pasiseke. IMHO, tai yra kosmetinis klausimas meginti isvynioti motyvacija link neatsargumo ar nerupestingumo. Ypac absurdiska meginti klausti prablaivejusio zmogaus – tai kiek zmoniu tu manei nuzudysi lipdamas girtas i masina? skaleje nuo 0 iki 10 kaip stipriai tu norejai juos nuzudyti? tik visiskas breivikas prisipazins, bet tai bus 1 is milijono, nors jiems net ir masinu ar isgerimu nereikia.Siaip tai idomi tema ir palyginimo delei noretusi isgirsti apie kitu saliu “drunk driving” praktika . Kiek zinau, tai pas britus yra nusikaltimas (It is a criminal offence to be drunk in charge of a motor vehicle), kur turbut net miegojimas masinoje isgerus yra pavojingas…
Negalima sieti kaltę su tikslu ir per jį aiškinti jos formas. Ne tikslas kaltėje svarbiausia, o noras veikti. Pvz 187 vagiant iš automobilio yra padaromas tiesiogine tyčia, nes asmuo suvokia, kad gadina spynelę ir taip veikti nori, nes aišku jam taip būtina, kad galėtų pavogti.
Čia tikslas nevartojamas subjektyviosios pusės elemento prasme.
Civilizuotose šalyse prokuroras, kurio bylos dažnai teismų yra nutraukiamos, ilgai savo pareigose tikrai nedirbs. Taip pat ir teisėjas, kurio nuosprendžiai dažnai pakeičiami ir panaikinami aukštesnės instancijos teismų, tikrai nebus perrenkami, ar iš naujo paskiriami, ar iš viso paliekami savo pareigose. O Lietuvoje tai niekam nerūpi.
Tada kaip suprasti BK formuluotę – “…nors jų (kodekse numatytų padarinių) nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti”.? Kelyje didžiuliu greičiu skridęs ir žmogų užmušęs vairuotojas a) suvokia savo veiksmų galimas nusikalstamas pasekmes, t.y. yra pakaltinams; b) kasdien per masines informavimo priemone skelbiant apie tragedijas kelyje neabejotinai žino, kad stipriai viršydamas leistiną greitį gali užmušti žmogų; c) pažeisdamas KET (galima traktuoti kaip įstatymą) nenori užmušti, bet sąmoningai viršija leistiną greitį ir tokiu būdu leidžia įvykti nusikaltimui. Kurią iš šių BK straipsnio esminių nuostatų bandoma paneigti: a) pakaltinamumas – ne teisėjų kompentencija; b) informacijos apie tragiškas greičio viršijimo pasekmes pasiekiamumas nekvestionuotinas, nebet kaltininkas ką tik atvyko iš negyvenamos salos: c) BK lyg ir aiškiai parašyta – nors tragiškų padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Kodekso straipsnyje nėra paminėta jokių kitų aplinkybių, tarkim kaip bandymas daryti kitą nusikalstamą veiką, kaip čia buvo paminėta. Įdomus traktavimas – “…jei būtų TIKRAI žinojęs, kad dėl to sutraiškys žmogų. Jei atsakymas „Taip“, tada netiesioginė tyčia”. Jei veika, kurią atlikdamas kaltininkas ŽINO, kad TIKRAI nužudys žmogų yra netiesioginė tyčia, būtų įdomus teisėjo komentaras, kokie faktoriai jo nuomone apibrėžia tiesioginė tyčia kaltės formą? Paskutinis momentas: ar kaltininkas sąmoningai leido atsirasti kodekse numatytiems padariniams, t.y. ar sąmoningai viršijo leistiną greitį pvz. dvigubai?- klausimas retorinis.
Beje, papildant. BK parašyta “… netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai…”. Mano supratimu, jei gali atsirasti, lygiai taip gali ir neatsirasti. Šiame straipsnyje teisėjas teigia, kad netiesioginė tyčia formą galima traktuoti tik tuo atveju, jei kaltininkas numatė, kad dėl jo veikos padarinai privalo atsirasti. Esminis skirtumas, tsakant.
Reikėtų paklausti išteisintųjų Makutinovičiaus su Razvodovu, ar jie ŽINOJO, kad yra konfliktas tarp TSRS ir nuo 1940 m. okupuotos Lietuvos? Gal jie šiaip sau, (kaip iš negyvenamos salos atvykęs pilietis, pirmą kartą atsisėdęs prie “merso pavarė” 200 km./val), pašaudė į galvas muitininkams ir galvojo, kad šoviniai yra mokomiejį?
Man irgi retorinis klausimas kilo. Kaip manote, Jums dėl šito įrašo būtų pagrindas nusišalinti gavus baudžiamąją bylą kaltinant asmenį pagal BK 129 str. (nužudymas) dėl to, kad jis būdamas apsvaigęs nuo alkolholio ar narkotikų darė saulutes, lėkė šaligatviais ir pan. kol nukalė kelis pėsčiuosius?
Gerb. teisėjau, suprantu, kad sunku patikėti mums visiems, bet gal pakomentuosite (čia, ar atskiru įrašu)? Vis tik poziciją išreiškėte aiškią ir kategorišką :)
http://www.lat.lt/lt/naujienos/pranesimai/lat-baudziamuju-bylu-36qz.html
Man, kaip teisės studentui, asmeniškai toks LAT’o precendentas atrodo visiškai politinis.
Sužinojęs prisiminiau vieno VU dėstytojo išsakytą frazę, kuri manau taikytina šiuo atveju gana tinkamai: “teismai Lietuvoje savo autoritetą prarado ne per sprendimus, bet per argumentavimą”…
O man labai sunku patikėti, kad patyrę teisininkai ir teisės studentai iki šios LAT nutarties nekreipė dėmesio į BK 281.7 (nauja redakcija 281.8) punktą, nesigilino į netiesioginė tyčia ir neatsargių kaltės formų požymius ir atskyrimo kriterijus ir lengva ranka visas avarijas nurašinėjo ant neatsargumo a priori. Rekomenduoju pasiskaityti, ką apie kaltės formas rašė gerb. prof. V.Piesliakas, dr.E.Riaubaitė, dr. S.Bikelis – turėtų nelikti abejonių dėl 17 LAT teisėjų kompetencijos ir šios nutarties pagrįstumo. Dėl šiame gerb. A.Cinino tekste aprašytos situacijos – žmonių traiškymas šaligatvyje 200km/h greičiu žinant kad neišvengiamai nužudys: dar 2004 birželio 18d. LAT Senato nutarime Nr.46 labai aiškiai pasakyta: jei darė veiką žinodamas kad neišvengiamai nužudys – tai tiesioginė tyčia be jokių išlygų. Su visais pagrindimais ir išaiškinimais.