Tag Archives: baudžiamasis procesas

Apie neblaivių vairuotojų baudžiamąją atsakomybę

Dar viena pažemintųjų ir nusivylusiųjų perykla išsivaikštančioje Lietuvoje?

2017 m. Lietuva sutiko su naujomis baudžiamojo kodekso pataisomis, kurios numato jau nebe administracinę, o baudžiamąją atsakomybę neblaiviems vairuotojams, kurie įpučia 1,5 promilės ar daugiau. Dabar baudžiamojo kodekso (BK) 281 straipsnio 7 dalis be baudos ir arešto, kurie buvo taikomi ir anksčiau, už vairavimą vidutiniškai ar stipriai apsvaigus jau numato ir laisvės atėmimo iki 1 metų bausmę.

Kaip vertinti šiuos pakeitimus? Nauja laisvės atėmimo bausmė už tokius nusikaltimus akivaizdžiausias, bet ne svarbiausias pasikeitimas: nepaisant įstatymo kūrėjų ar dalies visuomenės lūkesčių, ši bausmė beveik niekada nebus taikoma ir niekas Lietuvoje už grotų vien už tai, kad vairavo neblaivus, neatsidurs. Pirma, dėl to, kad įstatymas reikalauja pirmą kartą teisiamiems skirti švelnesnes bausmes ir, antra, dėl to, kad ši bausmė neproporcinga.

Grafikas

Bausmės įtaka nusikalstamumui

Deja, vien griežtomis bausmėmis neįmanoma sunaikinti tokio reiškinio kaip neblaivūs vairuotojai ir apskritai negalima sunaikinti nusikalstamumo. Taip, galima sumažinti iki tam tikro lygio, bet sunaikinti – ne. Bausmės poveikis nusikalstamumui atrodo maždaug taip, kaip parodyta grafike. „Ideali bausmė“, jei galima taip ją pavadinti, yra ta, kuri yra dviejų linijų susikirtimo taške. Per švelnios bausmės skatins nusikaltimus, per griežtos bausmės – didins piktų, nusivylusių, netikinčių teisingumu žmonių skaičių. Tiek per švelnios, tiek per griežtos bausmės yra blogai ir dar neaišku, kas labiau veikia mūsų ir taip išsivaikštančią visuomenę. Skirdami bausmes teismai bando pataikyti būtent į tą „idealios bausmės“ tašką, kuris užtikrintų tiek prevencinę, tiek baudžiamąją funkcijas. Laisvės atėmimo bausmė šiame grafike būtų žymiai aukščiau raudonosios kreivės.

Pirmosios teismuose išnagrinėtos bylos jau parodė, kad pažeidėjų įkalinti neskubama, jie atsiperka kitomis bausmėmis, o kartais „išsisuka“ lengviau nei būtų kentėję galiojant seniems įstatymams. Per pirmas 17 sausio dienų teismai jau išnagrinėjo 7 tokias bylas. Penkiose kaltininkams skirtos baudos nuo 750 € iki 2260 € su teisių atėmimu nuo 2 iki 3 metų. Dviejose bylose – konfiskuoti automobiliai, vienoje pažeidėjas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, dar vienoje – skirtas 30 parų areštas. Tiesa, pastaroji byla kažin ar gali būti laikoma praktiką formuojančiu precedentu, nes šios bylos kaltinamasis yra su BK pykęsis ir anksčiau. Visose bylose pažeidėjai pripažino savo kaltę ir gailėjosi.

Palyginti su iki 2017 metų skirtomis bausmėmis, teisių atėmimo terminai iš esmės nepasikeitė, o piniginių baudų dydis šoktelėjo kokius 3–4 kartus. Taigi, kaip ir rašyta, galbūt dalies žmonių lūkesčiai pamatyti pirmuosius už grotų pūvančius stikliuko mėgėjus liko nepateisinti. Manau, kad ir ateityje formuosis panaši praktika.

Žymiai svarbesnės nei laisvės atėmimo bausmė yra kitos naujojo įstatymo taikymo pasekmės, kurias šiandien matau tris: tai teistumas, atsirandanti nauja praktika konfiskuoti pažeidėjų automobilius ir šio naujojo įstatymo spragos.

2017 m. valstybė įteikė sau naują ginklą kovai su neblaiviais vairuotojais

Vertinant baudžiamosios teisės požiūriu, teistumas yra drausminamoji priemonė. Jo idėja yra ta, kad atlikusiam bausmę asmeniui dar kurį laiką lieka grėsmė padarius naują nusikaltimą būti baudžiamam griežčiau, nei būtų teisiamas pirmą kartą prasikaltęs žmogus. Ši grėsmė turėtų sulaikyti nuo asocialaus elgesio ir skatinti žmogų integruotis į visuomenę. Aptariamu atveju įstatymas numato 3 metų teistumo terminą. Tačiau teistumas nėra vien tik baudžiamosios teisės sąvoka. Tai biografijos faktas visam gyvenimu, formaliai ir neformaliai darantis teistą žmogų antrarūšiu visuomenės nariu, kuriam tai nebus atleista ir užmiršta niekada. Netgi, sakyčiau, tai toks nelabai humaniškas žmonių žymėjimas („human branding“). Tik vietoj nepanaikinamo įdago „girtuoklis“ ant kaktos padaromas atitinkamas įrašas atitinkamuose registruose. Tai jau ne šiaip girtuoklis, kurio tolimesnis gyvenimas gali susiklostyti visaip ir tik jo valia, kaip gyventi toliau. Tai patentuotas girtuoklis visam gyvenimui, nesvarbu, kaip dorai jis nugyvens tą likusią savo gyvenimo dalį.

Apytikriais skaičiavimais, praeitais metais, kai dar buvo taikoma administracinė atsakomybė, už vairavimą viršijant 1,5 promilės nubausta apie 1500 žmonių. Jei tendencijos nesikeis, per ateinančius 10 metų mes turėsime gražų atstumtųjų kastos miestelį. Tad aš retoriškai norėčiau paklausti: ar jie su tuo susitaikys? O jei nesusitaikys, tai ką tada darys? Būtent todėl toje vienintelėje jau išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kurioje kažkoks vaikis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už vairavimą išgėrus, jis bijojo ne bausmės, ne teisių atėmimo ir ne automobilio konfiskavimo. Jis bijojo neišdildomo ir nepelnyto visam ilgam likusiam gyvenimui antspaudo „girtuoklis“.

Jau minėta, kad per pirmas 17 sausio dienų du tarp naujojo įstatymo girnų pakliuvę įkaušę vairuotojai atsisveikino ir su automobiliais. Transporto priemonės, kurias jie vairavo, buvo konfiskuotos kaip nusikaltimo įrankiai. Nenoriu ir neturiu teisės komentuoti savo kolegų sprendimų, bet negaliu nepasakyti, kad tai kol kas neregėta praktika tokio pobūdžio bylose. Dar 2010 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad bylose dėl BK 281 str. numatytų nusikaltimų transporto priemonės neturėtų būti konfiskuojamos. Transporto priemonės pagal ligšiolinę teismų praktiką nebuvo konfiskuojamos net ir tais atvejais, kai dėl neblaivių vairuotojų kaltės žūdavo žmonės. Ar nauja kai kurių teismų taikoma praktika taps vyraujančia? Paaiškės per vienus ar dvejus metus. Bet tai reikštų nemažą perversmą: Aukščiausiasis Teismas turėtų iš naujo permąstyti turto konfiskavimo baudžiamosiose bylose prasmę ir esmę.

Apie naujojo įstatymo spragas. Galimybė išvengti baudžiamosios atsakomybės tiesiog atsisakant tikrintis girtumą jau visiems žinoma ir, be abejo, ja bus plačiai naudojamasi. Ir čia blogumas ne tiek tas, kad kažkas išsisuks nuo baudžiamosios atsakomybės, o tas, kad, žmogiškai vertinant, nepasinaudoti tokia landa įstatyme yra tiesiog neprotinga. Vadinasi, patarlė „nepagautas – ne vagis“ Lietuvoje galios, o sąžiningi, savo kaltę pripažįstantys ir savo elgesį kritiškai vertinantys vairuotojai bus laikomi paprasčiausiais kvaileliais.

Bauskos rotušė By Ingarix - Own work, CC BY-SA 4.0,  https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=44264519

Bauskos rotušė
By Ingarix – Own work, CC BY-SA 4.0, https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=44264519

Pagaliau reiktų pasakyti, kad mažutė Lietuva, užsimojusi bausti neblaivius vairuotojus kriminalinėmis bausmėmis, Europoje yra gana unikali. Ne, nesakau, kad tokių įstatymų nėra niekur daugiau. Paprastai tokie įstatymai galioja turtingose, patogiose gyventi valstybėse, emigrantų traukos centruose. Vis dėlto Europoje daugiau šalių, kuriose tokių įstatymų nėra. Vadinasi, dažnai nebus beveik jokių teisinių instrumentų nubausti pažeidėjui, persikėlusiam į daugelį kitų Europos valstybių, pavyzdžiui Latviją. Ar oriai atrodys, jei šaukimu į teismą mojuojančiam Joniškio prokurorui stikliuko mėgėjas špygas iš Bauskos rotušės bokšto rodys? Ir čia vėlgi kyla retorinis klausimas, ar galima didelėse ar patraukliose gyventi valstybėse taikomus įstatymus mechaniškai taikyti nesvetingoje, emigruojančioje Lietuvoje?

Prašau suprasti mane teisingai. Aš jokiu būdu nepateisinu vairavimo išgėrus, bet matau tai, ką matau. O matau aš bado žaidynes. Mes ir taip jau turime didžiausią santykinį kalinių skaičių Europos Sąjungoje, sveiku protu nesuvokiamas baudas už neteisėtai pagautą žuvelioką ar nukirstą krūmą, ne ten įkaltą stulpą, įvairius smulkius pažeidimus ir didžiausią bėgančių iš valstybės žmonių skaičių. Jei taip tęsis ir toliau, greitai gyvensime valstybėje, kurioje viena pusė gyventojų- kaliniai, o kita- prižiūrėtojai. Tik nesu tikras ar pastarųjų užteks. Gal jau laikas atsikvošėti ir pasakyti gana?

Kaltės formos

 

kalt. formosŠis įrašas skiriamas ne teisininkams, bet kadangi pastaruoju metu dažnokai tenka rašyti išteisinamuosius nuosprendžius ir dalis jų dėl to, kad nenustatoma kaltinamojo kaltė, manau bus naudinga turėti sau ir kitiems besidomintiems tinkle  nuorodą, kur kaltės sąvoka baudžiamojoje teisėje išdėstyta maksimaliai paprastai. Taip pat nuoroda į šį įrašą pravers, kai tik kas nors išsižios apie tai, kad vairuotojus už avarijas reikia teisti kaip už tyčinius nužudymus ar kažką panašiai.

Kaltės baudžiamojoje teisėje suvokimo sudėtingumas yra tas, kad tai yra pakankamai abstrakti sąvoka, kurią suprasti sudėtingiau, nei suvokti akivaizdžiai matomus įtariamojo veiksmus ar neveikimą ar nusikaltimo pasekmes. Tačiau vien už veiksmus nuteisti negalima. Kaltintojas turi įrodyti ne tik, kas buvo padaryta, bet ir subjektyviąją nusikaltimo pusę- kaltę. 

Kaltė gali būti dviejų formų: tyčia arba neatsargumas. Tyčia savo ruožtu skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę tyčią, o neatsargumas- į nusikalstamą pasitikėjimą ir nusikalstamą nerūpestingumą. Tai parodyta viršutiniame paveikslėlyje.

Nors ne kiekviename BK straipsnyje nurodoma, kokia jame užrašyto nusikaltimo kaltės forma, tačiau galite neabejoti, kad kiekvienas nusikaltimas turi labai konkrečią, būtent tokią, o ne kitokią tam nusikaltimui priskiriamą kaltės formą. Ir jei būtent tokios kaltės formos nėra- nėra ir to nusikaltimo.

Vienam konkrečiam įstatyme aprašytam nusikaltimui priskiriama ir viena konkreti kaltės forma- arba tyčia arba neatsargumas. Gyvenime beveik niekada tas pats nusikaltimas negali būti padarytas arba dėl tyčios arba dėl neatsargumo. Jeigu taip yra, tai teisininkų požiūrių yra kažkokia anomalija. Būtent tokia anomalija yra neseniai priimtas garsusis LR BK 1891 str., numatantis atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą. Dar kiti nusikaltimai gali būti padaryti ne šiaip tyčia, o tik tiesiogine tyčia, pavyzdžiui- dokumentų klastojimas ar įžeidimas.

Apibendrintai kalbant, galima pasakyti, kad žmogaus kaltės forma priklauso nuo jo požiūrio į tai, kad jis kažką darydamas ir siekdamas kažkokio tikslo, gali padaryti nusikaltimą. Gali būti taip, kad žmogaus tikslas ir yra padaryti nusikaltimą, tačiau kitais atvejais žmogaus psichinis santykis su nusikalstamomis pasekmėmis, kurias sukels jo veiksmai yra sudėtingesnis.

TIESIOGINĖ TYČIA reiškia, kad žmogaus tikslas ir yra būtent nusikaltimas. Jis suvokia, kad daro nusikaltimą ir nori jį padaryti. T.tyčia

Geras tokio nusikaltimo pavyzdys mano jau minėtas dokumentų klastojimas. Šis LR BK 300 str.  numatytas nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Pastaruoju metu yra pakankamai daug išteisinimų būtent dėl to, kad teisme nenustatoma ši kaltinamojo kaltės forma. Kitas praktiškas tiesioginės tyčios žinojimo pritaikymas gali būti bylinėjantis bylose dėl įžeidimo (LR BK 155 str.), kuriose būtent privatus kaltintojas turi įrodyti, kad įžeidimas padarytas ne tik kad sąmoningai, nes to nepakanka, bet ir jo siekiant. Štai neseniai išnagrinėtoje byloje žmogus buvo išteisintas dėl kaltinimų įžeidus buvusius šeimos draugus, privačioje žinutėje Ją pavadindamas „kale“, o jį „Judu“. Nebuvo įrodyta būtent tiesioginė tyčia. Žmogus nors ir suvokė, kad jo naudojama leksika yra užgauli, tačiau siuntė žinutę ne dėl to, o pykdamas ir priekaištaudamas „šeimos draugams“ dėl suardytos savosios šeimos. Taigi, žmogaus kaltė forma buvo NETIESIOGINĖ TYČIA.

NETIESIOGINĖ TYČIA reiškia, kad žmogus siekdamas tam tikrų tikslų, kurie gali būti ir kitas nusikaltimas ir visiškai nenusikalstami, suvokia, kad pakeliui neišvengiamai padarys dar vieną nusikaltimą, ir nors šio, pakeleivingo nusikaltimo nenori, sąmoningai jį padaro. Dažniausiai dėl to, kad jis būtinas siekiant kitų tikslų.

Net. tyčiaTokios kaltės formos pavyzdžiu gali būti LR BK 187 str. numatytas tyčinis svetimo turto sugadinimas, kai vagystės iš automobilio salono metu pakeliui išdaužiamas stiklas ar išlaužiama spynelė, kad patekti į automobilio saloną.

Tyčiniai nužudymai gali būti padaromi ir tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Tiesa yra atsakomybė ir už nužudymą dėl neatsargumo, bet tai jau kiti BK straipsniai.

PasitikNUSIKALSTAMAS PASITIKĖJIMAS reiškia, kad siekiant kažkokio kito, teisėto ar neteisėto tikslo, suvokiama, kad pakeliui gali būti padarytas nusikaltimas, tačiau tikimasi, kad taip neatsitiks. O ima ir atsitinka..

Kartais sunku atskirti kada žmogus veikia netiesiogine tyčia, o kada dėl neatsargumo. Jei esate teisėjas ir nagrinėjate pavyzdžiui avarijos bylą, šią kaltės dilemą išspręsite, kai atsakysite sau į klausimą: ar kaltinamasis būtų daręs tai ką darė (pasipuikuos piešdamas saulutes minioje, važiuos šaligatviu bėgdamas nuo policijos, vairuos girtas, lėks 200 km/h kad įkelti įrašą į Youtube ir pan), jei būtų TIKRAI žinojęs, kad dėl to sutraiškys žmogų. Jei atsakymas „Taip“, tada netiesioginė tyčia, jei “Ne” – tada neatsargumas. Pirmuoju atveju žmogų reikia teisti kaip žudiką, antruoju- kaip neatsargų vairuotoją. Ir čia aš noriu užduoti tokį retorinį klausimą prokurorams, ėmusiems kvalifikuoti avarijas kaip nužudymus: kaip jie sugebėjote įlįsti vairuotojui į galvą ir pamatyti, kad jis  prieš darydamas tai ką darė žinojo nužudysiąs žmogų ir pasirašęs tokioms pasekmėms? O jeigu vis dėl to kažkokiu būdu įlindo ir pamatė, tai kaip tai įrodys tai teisme? Vykdomosios valdžios direktyvomis pasirems? Tai čia ir yra mano neretorinis atsakymas į šį retorinį atsakymas, kodėl aš netikiu, kad avarijos bylos pasibaigus dabartiniam vajui, ateityje bus kvalifikuojamos kaip nužudymai.

NUSIKALSTAMAS NERŪPESTINGUMAS. Tai Nerūpest.nusikaltimas dėl žioplumo.  Kaltininkas nesupranta, kad jo veiksmai ir siekiamas tikslas pakeliui sukels nusikalstamas pasekmes, nors kitas bet koks normalus žmogus tai suvoktų ir nesielgtų taip, kaip elgiasi kaltininkas. Vadovėlyje tai apibrėžiama panašiai taip: veiką padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Vėlgi negaliu neįkišti to paties BK LR BK 1891 str. Nustebsite, bet neteisėtai praturtėti irgi galima per žioplumą.

Va ir viskas. Paprasta. Aišku, yra visokių kaltės teorijų ir kitokių jos rūšiavimo kriterijų. Pati kaltė irgi nėra vienintelis nusikaltimo subjektyviosios pusės elementas. Bet čia jau mokslinčiams.

 

Su Ekseliu per galvą (1)

 

5 pav.Analizuojant pastarojo meto teisėkūros iniciatyvas baudžiamojoje jurisdikcijoje akivaizdžios dvi sritys į kurias ypatingai krypsta įstatymų leidėjų dėmesys. Tai- įvairiausių terminų teismams nustatinėjimas ir bausmių griežtinimas. Pastarąją sritį paliksime kol kas ramybėje, o apsistosime ties terminais, kurių knibžda mūsų kodeksai ir vis naujus ir naujus vis pakiša įstatymų leidėjai. Šie terminai buktai privers teisėjus dirbti kaip reikia ir tada viskas bus gerai. Kadangi gerai nepasidaro, tai tada sugalvojama, kad reikia dar kažkokių terminų ir vėl jie vėl kemšami į kodeksus, jau pamirštant anksčiau priimtuosius ir kad reikia derinti ne tik terminus, nustatytus pavyzdžiui baudžiamajame procese, bet ir terminus administraciniame procese tarpusavyje. Nes niekada nėra taip, kad ant teisėjo stalo gulėtų viena byla. Ant teisėjo stalo vienu metu gali būti ir 100 bylų ir visas jas, o ne tą vieną, kurią kažkuriuo momentu domisi įstatymu leidėjas reikia baigti per protingą laiką. Ir visi bus laimingi ne tada, kai byla bus pavyzdžiui pradėta, o kai jis bus baigta per protingą laiką, kokybišku ir įtikinamu sprendimu. Continue reading

Pagreitintas procesas. Šokis su mirusia nuotaka

 

Vakar jau rašiau apie vieną iš 2013 liepos mėnesį priimtų įstatymų– BK 64(1) str. Truputi gaila, kad media pasičiupo labiausiai skandalingą, bet ne labiausiai neigiamą šio įstatymo aspektą- tai, kad jis iki absurdo išbalansuoja bausmių už kai kurias veikas sistemą. Tai ką rašiau vakar yra reductio ad absurdum to nesistemingumo, kuris slypi minimame BK straipsnyje. Tačiau BK ir ATPK sankcijų balansas ar taip ar taip jau sugriautas. Tai aišku dar viena vinis į BK bausmių balanso karstą, bet argi jau svarbu kiek tame karste vinių.

Ne mažiau svarbūs ir kiti du neigiami LR BK 64(1) str. aspektai:

1. Tai yra tarsi nepaskelbta ir neplanuota amnestija, užklupusi iš netyčių, atostogų metu visą teisėjų broliją. Jei kam įdomu, kokia profesionalių teisininkų ir teisėjų reakcija į BK 64(1) str., tai manau teisingiausias apibūdinimas būtų- „apšalę“. Visi kraipo galvas ir nežino ar šis įstatymas galioja atgal ir taikytinas jau įsigaliojusiems nuosprendžiams ar ne. Continue reading

Legendinis paukštis gyvas!

Turbūt visi žino tą legendinę vištą už kurią mūsų kaimynui šaltojoje teko pasėdėti, o kitam kaimynui, kuris buvo naglesnis ir buvo prisvogęs daugiau- nieko už tai nebuvo. TM 2013-07-03 žvaliai pristatytos LR BK 64(1) str. pataisos legendą atgaivino. Vogti reikia su saiku, bet geriau- daugiau.
LR ATPK 50 str. už turto iki 130 Lt vagystę numato areštą iki 30 parų.
LR BK… 178 str. 4 d. už turto nuo 130 iki 360 Lt vagystę, jei tave pričiupo ir prisipažįsi vadovaujantis naujuoju LR 64(1) str., gausi maksimum 14 parų areštą.
Taigi, optimali vagystės iš parduotuvės suma vertinant santykį rizika/pelnas įsigaliojus naujam įstatymui yra artima 360 Lt į ką nuo 130 Lt, prognozuoju ir persiorientuos profesionalūs parduotuvių vagys.
LAT sakė, kad tai nesisteminės pataisos, bet ar kam tai rūpėjo.

Ne tik šiai BK novelai, bet ir daugeliui kitų 2013-07-02 Seimo priimtų LR BK ir BPK pakeitimų lemta nekokia šlovė Lietuvos teisėkūros istorijoje, o jiems visiems aptarti matyt reikės net kelių postų.

 

Idealus procesas (II)

<< į pradžią

You can't go your own way
ManImMac / Foter.com / CC BY-NC-SA

2. Kriterijai

Užuot skaičiavus tarpų tarp atskirų bylos posėdžių laiką, ar atskirų tarpinių proceso veiksmų pradžios pabaigos laiką, S.Pass siūlo taikyti šiuos universalius sistemos efektyvumo kriterijus. Manau, kad ir Lietuvos teismų informacinės sistemos turėtų būti pertvarkytos taip, kad šiuos toliau paminėtus kriterijus reitinguotų kaip teismo ar atskiro teisėjo veikslo efektyvumo ir kokybės rodiklį.

(2.1) Baigtų bylų skaičius (sistemos pralaidumas) ir (2.2) atsargos (bylų likutis teismuose);

Baigtų bylų turi būti kuo daugiau. Atsargų- kuo mažiau.

Bylos- baudžiamosios, civilinės ar kokios ten dar yra teismų produkcija. Esant neribotai šios produkcijos paklausai, teismai turi jos „pagaminti“ kuo daugiau ir tokiu būdu patenkinti visuomenės lūkesčius sulaukti teisinių ginčų sprendimo per protingus terminus. Dabar taikomi teismų sistemos pralaidumo didinimo metodai, išskyrus kai kurias sveikintinas priemones, tokias kaip apylinkių teismų stambinimas, tokiu būdu likviduojant kamščius teismukuose, kuriems tenka didesnis bylų srautas, apskritai primena tuos metodus, kuriuos taikė anas legendinis kolūkio pirmininkas savo fermose: kad karvė duotų daugiau pieno ir mažiau ėstų, reikia jas tiesiog dažniau melžti ir rečiau šerti. Continue reading

„Respublikos“ Ainiui Gurevičiui sąrašas teisėjų, kuriuos dar reikia atleisti iš darbo.

 

These Are My Rules
Jeremy Brooks / Foter.com / CC BY-NC

„Delfio“ nusikaltimų skyrelyje įsitaisęs žurnalistas nepamiršta savo patrono iš „Respublikos“ pamokų ir prisižiūrėjęs rusiškų serialų toliau kurpia anoniminius straipsnelius apie tai ko neišmano. Apie paleistus „įteisintus vagis“ ir verkiančius operatyvininkus, kuriems dabar italų karabinieriai rankos nepaduos. Kaip tik visos šios istorijos pradžioje buvau Italijoje ir užtikrinu, jokio skandalo nei spaudoje, nei TV nėra ir Lietuvos vėliavų prie ambasadų niekas nedegina.

Vienintelis žmogus, kuris įžvelgia šioje gruzino paleidimo istorijoje skandalą ir jo nori, tai tu pats, Aini.

Jei jau taip svarbu, tai Aini, gali parašyti ir tai, kad aš to paleisto gruzino byloje būčiau priėmęs tokį patį sprendimą kaip ir teisėjas G.Viederis ir taip pat būčiau paleidęs. Vienintelis dalykas, ko aš nebūčiau daręs Gedimino vietoje, tai nebūčiau atsiprašinėjęs, nes atsiprašinėti čia nėra ko. Jei mažiau domėtumeisi kalinių “paniatkėmis”, o daugiau Lietuvos įstatymais ir gilintumeisi į teismų nutarčių motyvus ir pats tai suprastum. Continue reading

Teismai lietuvių mitologijoje

Teisėjų Lietuvoje yra tik apie 900. Lyginant su kitomis dviem valdžiomis- vykdomąja ir įstatymų leidžiamąja- tai visiškai nykštukinė ir neįtakinga jėga, neturinti praktiškai jokių svertų Seimui ir vykdomajai valdžiai, užtat gausiai įtakojama svertų, kuriuos turi teismams pastarosios. Patys svertai nėra joks blogis.  Tai Konstitucinis institutas, apie kurį kalbėjo dar senis Monteskje, tačiau svarbu šių svertų kiekis ir tarpusavio balansas. O šis balansas Lietuvoje aiškiai ne teismų naudai. Tai ne mūsų Konstitucijos, o įstatymų bei poįstatyminių aktų problema. Institucinis teisminės valdžios silpnumas lemia ir jų apgailėtiną padėtį viešųjų ryšių srityje. Teismų įvaizdis Lietuvoje formuojamas ant trijų banginių- mitų: mitas Nr. 1 apie vilkinamas bylas, mitas Nr. 2 apie pasakiškus korupcijos mąstus (pastarojo mito variantas yra legenda apie menką pasitikėjimą teismais) bei jau mirštantis mitas Nr. 3 apie pasakiškus teisėjų atlyginimus. Continue reading

Idealus procesas (I)

 

Tastes Great, Less FillingTai straipsnis, kurį parašiau leidiniui “Teismai.lt”. Redaktoriaus dar  nesušukuotas ir kiek papildytas variantas.

Norėčiau trumpai išdėstyti savo asmeninį požiūrį teisėjo darbo organizavimo klausimais. Tai mano asmeninė patirtis, pagrįsta tam tikrais apribojimų teorijos (TOC) postulatais. Pasidomėti šiais dabar jau visuotinai pripažintais verslo valdymo principais paskatino atsitiktinai į rankas pakliuvusi E.M.Goldratt knyga “Tikslas”, kurią rekomenduoju visiems. Nors tolimesni mano samprotavimai bus pakankamai provizoriški, nes esu teisininkas, o ne verslo vadybininkas, visgi tikiuosi, kad jie bus įdomūs ir paskatins bent jau diskusiją apie kai kuriuos mitus, gaubiančius teisminį procesą bei jo organizavimą. Ir, aišku, tai mano asmeninė nuomonė kurios neperšu niekam. Bus kalbama daugiausia apie baudžiamąjį procesą, tačiau gamybos (taip taip – gamybos) valdymo principai universalūs, todėl visą tai, kas bus pasakyta toliau taikau ir baudžiamajam procesui ir mutatis mutandis :) – kitiems teisminiams procesams, tiek civilniam, tiek administraciniam. Be savo asmeninės patirties ir jau minėtų TOC principų (kaip aš juos pats įsivaizduoju taikant teisme), rėmiausi Lietuvoje viešėjusio Izraelio verslo konsultanto Shimeon Pass paskaitomis, už kurias ir už įkvėpimą dėkingas http://www.commonsense.lt/?s=cininas. Continue reading

Padėka advokatui Rostislavui Polubianko

AdaletTeisėjo elgesio standartai viešojoje erdvėje dar nesusiformavę. Todėl esu dėkingas advokatui Rostislavui Polubianko už tai, kad nagrinėjant A.Ūso bylą apeliacinės instancijos teisme iškėlė klausimą, ar nesikerta su teismo nešališkumu teisėjo veikla, kuomet jis apie procesą informuoja visuomenę socialiniuose tinkluose ir savo tinklaraštyje.

Man džiugu skaityti vakarykštę Vilniaus apygardos nutartį, kuria patvirtintas mūsų kolegijos išteisinamasis nuosprendis A.Ūso byloje ir be kitą ko konstatuota, kad bylos procesas vyko teisingai:

“Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, nei vienas proceso dalyvis nereiškė nušalinimo teismui, taip pat matyti, kad procesas vyko nuosekliai laikantis baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių bylų procesą pirmos instancijos teisme: buvo sprendžiami visi proceso dalyvių prašymai, dėl to buvo priimamos motyvuotos nutartys. Pažymėtina, kad Continue reading