Tai straipsnis, kurį parašiau leidiniui “Teismai.lt”. Redaktoriaus dar  nesušukuotas ir kiek papildytas variantas.

Norėčiau trumpai išdėstyti savo asmeninį požiūrį teisėjo darbo organizavimo klausimais. Tai mano asmeninė patirtis, pagrįsta tam tikrais apribojimų teorijos (TOC) postulatais. Pasidomėti šiais dabar jau visuotinai pripažintais verslo valdymo principais paskatino atsitiktinai į rankas pakliuvusi E.M.Goldratt knyga “Tikslas”, kurią rekomenduoju visiems. Nors tolimesni mano samprotavimai bus pakankamai provizoriški, nes esu teisininkas, o ne verslo vadybininkas, visgi tikiuosi, kad jie bus įdomūs ir paskatins bent jau diskusiją apie kai kuriuos mitus, gaubiančius teisminį procesą bei jo organizavimą. Ir, aišku, tai mano asmeninė nuomonė kurios neperšu niekam. Bus kalbama daugiausia apie baudžiamąjį procesą, tačiau gamybos (taip taip – gamybos) valdymo principai universalūs, todėl visą tai, kas bus pasakyta toliau taikau ir baudžiamajam procesui ir mutatis mutandis :) – kitiems teisminiams procesams, tiek civilniam, tiek administraciniam. Be savo asmeninės patirties ir jau minėtų TOC principų (kaip aš juos pats įsivaizduoju taikant teisme), rėmiausi Lietuvoje viešėjusio Izraelio verslo konsultanto Shimeon Pass paskaitomis, už kurias ir už įkvėpimą dėkingas http://www.commonsense.lt/?s=cininas.

Tai publicistinio stiliaus rašinys. Todėl prašau nevertinti jo akademiniais matais. Mano tikslas šiek tiek šokiruoti, paskatinti diskusiją tais klausimais, apie kuriuos rašau toliau ir kurie man atrodo svarbūs.

Iššūkiai

S.Pass giriasi, kad panaudojus TOC metodus, pavyzdžiui Izraelio apygardos teismuose, vidutinis atvirų bylų amžius (nuo gavimo teisme dienos iki sprendimo priėmimo) sutrumpėjo 27%, o bylos nagrinėjimo iš esmės laikas (t.y. neįskaitant laiko, kol byla guli seife laukdama savo eilės ir parengiamųjų posėdžių)- net 47%. Tuo pačiu ženkliai išaugo išnagrinėjamų bylų skaičius. Nors atvirų bylų – projektų vidutinis amžius Izraelio teismuose ir toliau išlieka kraupiai didelis žiūrint mūsų akimis (41 mėnuo Izraelio apygardos teismuose), visgi nepamirškime, kad pradėta nuo 56 mėnesių. Taigi kokiais metodais tai padaryta vertėtų pasidomėti net jei jie, tie metodai būtų bent per pusę tiek efektyvūs, kiek skelbiama.

TOC yra apie gamybą. Šia prasme gamykla — ne tik fabrikas, iš kurio kaminų virsta dūmai, bet ir kontoros, kuriose dirba vyrukai Versače kostiumais. Kas gi vyksta gamykloje “teismas”?

Pagal TOC, teismų procesas yra „I“ formos. Tai yra procesas, kai gamyba vyksta lyg stovint prie konvejerio. Galime įsivaizduoti, kad teisėjas irgi stovi prie to paties konvejerio ir kepa vieną bylą po kitos. Savaime tokį procesą valdyti lengviausiai iš visų egzistuojančių gamybos procesų, bet yra vienas „bet“. Teismai dirba daugiaprojektiniu režimu, “multitaskina”, kitaip sakant. Mes stovime ne prie vieno, o iškart prie 50 ar kiek ten pas ką yra atvirų bylų- konvejerių, veikiančiu pagal skirtingus technologinius procesus kepančių civilines, baudžiamąsias, administracines bylas, administracinius skundus, vykdymo bylas, įsakymus, pagreitintas bylas ar šiaip kokį dumblą. Ir problema yra ta, kad vienu metu kelių konvejerių aptarnauti neįmanoma. Čia dar ne visas bjaurumas. Dalies konvejerių mes atseit nevaldome. Pagal Merfio dėsnį tie prakeikti atseit nevaldomi konvejeriai įsijungs pačiu nenuspėjamiausiu laiku, būtent tada, kai mes dirbame kitur, priversdami teisėją neoriai šokinėti nuo vieno darbo prie kito. Bet ir čia dar ne viskas- trūksta išteklių, pavyzdžiui, salių. Įsivaizduokime- paskirtu laiku paleidai konvejerį, ir aptinki, kad įrankius (salę), reikalingus operacijai atlikti pasiskolino kolega. Kol ieškai pas ką kitą persiskolinti to įrankio, ateina laikas paleisti kitą konvejerį, o proceso dalyviai ir žmonės taip ir nesulaukę, kada bus pradėti darbai prie pirmojo konvejerio nuskuba kas sau. Advokatai, prokurorai- ten, kur prie kitų konvejerių jų laukia kiti teisėjai, o paprasti žmonės, keiksnodami apkiautusius teismus grįžta prie savo darbų susitaikę su tuo, kad konvejeris su jų byla vėl bus įjungtas tik po mėnesio ar dar vėliau.

Pagal oficialią Vilniaus teismų darbo ataskaitą Vilniaus apylinkė steismuose baudžiamąsias ir administracines bylas nagrinėja 41 teisėjas. 2012 m. išnagrinėta 3100 baudžiamųjų, 13839 administracinė bylos ir 13102 įvairūs ikiteismini tyrimo dokumentai. Ar galima kažkokiais metodais suvaldyti ir sutvarkyti visus tuos milžiniškus bylų srautus, nenuspėjamus, nuo teismo nepriklausančius įvykius? Priversti konvejerius dirbti pagal iš anksto suplanuotą grafiką, o dar geriau- kad viskas būtų pastatyta ant vieno konvejerio, paversta “monotaskingu”?

1. Tikslas

Ir fabriko (to, kur su kaminais) ir kontoros, kur pluša mūsų vyrukas su Versače tikslas tas pats – kuo greičiau uždirbti pinigų pardavimų dėka. Būtent pardavimų, o ne gamybos dėka. Teismai pinigų neuždirba, bet jie teikia visuomenei paslaugą- “tiekia” galutinius sprendimus, kurių paklausa šiai dienai yra praktiškai neribota, taigi su “pardavimais” problemų nėra. Yra greičio problema. Nors iš tikrųjų, tai ir šios problemos nėra, bet vis tiek kažkodėl visi nori, kad būtų dar greičiau- tebūnie. Visuomenei ir patiems teismams aktualu visiškai ne pačių bylų gamybos procesas, kiek kokių tarpinių nutarčių prirašys teisėjas, o būtent galutinis sprendimas. Galutiniai sprendimai turi būti priimami kuo greičiau ir būti kokybiški. Visą kitą- visiškai antraeilis dalykas. Kalbant konkrečiai apie baudžiamąjį procesą, nėra jokio skirtumo pavyzdžiui, kada teisėjas parašys nutarti skirti bylą į pirmą posėdį, kada tas pirmas posėdis bus paskirtas, kiek jų bus ir kokios pertraukos, taip pat jokio skirtumo kiek laiko bus rašomas nuosprendis.

Tiesą pasakius, pasakymas “kuo greičiau” nėra tikslus, nes teisėjas vykdo teisingumą ne vienoje, o daugelyje bylų vienu metu, todėl resursus reikia paskirstyti taip,kad teisėjo dėmesio užtektų visoms atviroms byloms. Šitaip mąstant, reiktų sakyti, kad teisėjo tikslas yra ne kuo greičiau parašyti galutinį sprendimą, o parašyti jų kuo daugiau, aišku, neprarandant kokybės.

Tokio tikslo požiūriu, o manau, kad niekas dėl to kad toks tikslas ir yra nesiginčys, tiek ATPK, tiek BPK knibžda normų, kurios nustato tikslo požiūriu beprasmius terminus. O galbūt jos specialiai kuriamos ar paliekamos įstatymuose tam, kad esant reikalui galima būtų teisme prikirpti kam nors uodegą arba sukelti Linai iš Leksinovos eilinį galvos skausmą programuojant naujas Liteko terminų kontrolės modulio funkcijas?

Čia dar ne viskas. Kaip matome, teisėjas “multitaskina”- turi savo žinioje pusšimtį ar kiek ten kam kliūva bylų ir privalo savo resursus paskirstyti dideliam jų skaičiui. Gi įstatymų leidėjo lūkesčiai tokie, kad teisėjas rūpinsis ir popins tik tą vienintelę bylą ar bylų rūšį, kuri tą dieną parūpo parlamentarui. Bet taip niekada nebus.

Nesigilinsiu į konkrečias normas, nes rašau teisėjams ir visi puikiai supranta apie ką kalbu. Paminėsiu tik keletą, kad netuščiažodžiauti.

LR ATPK 288 str. – rašytinis nutarimas administracinėje byloje turi būti skelbiamas tuojau pat, baigus bylos nagrinėjimą. Kiek ten tų administracinių bylų išnagrinėta 2012 metais Vilniuje? Aha- apie 13000. Kiek laiko teisėjas sugaiš kol plėvesuodamas mantijos skvernais bėgios iš teismo salės į kabinetą rašyti nutarimo ir atgal jo skelbti? Na tarkim 5 minutes. Gauname apie 1000 valandų per metus vien teisėjo kelionėms laiptais/liftu. Tai yra apie 2/3 vieno teisėjo metų darbo laiko!

O jei tenka 10 administracinių bylų vienu metu? 8.30 val. antradieniais- ketvirtadieniais kaip tada? Ką veiks tie 9 likę administraciniai bylininkai, kol bus rašomas nutarimas pirmajam? Kas bus su baudžiamąja byla, kuri jau prieš mėnesį paskirta tos pačios dienos 09.00 val.? Administracinėm bylom kiekvienos dienos rytą skirtas pusvalandis, nesvarbu kiek jų bebūtų- 0 ar 10, tas skaičiaus nekontroliuojamas ir neprognozuojamas, bet reikia padaryti taip, kad VISI bylininkai, o ne vienas, tas kuris pirmesnis būtų laimingi ir negaištų už durų.

LR BPK 240 str. nustato, kad nutartį skirti bylą teisėjas surašo ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo bylos gavimo teisme dienos. O teisiamasis posėdis turi būti paskirtas ne vėliau kaip 20 dienų nuo pirmosios nutarties surašymo dienos. Tai reiškia, kad jei aš jau turiu nišą naujai bylai po 35 dienų, negaliu jos skirti iš karto, o turiu VILKINTI jos rašymą 15 dienų vien tam, kad būtų nepažeistas antrasis 20 dienų terminas.

Sekant blogiausiomis minėto LR BPK 240 str. tradicijomis, 2010 m. pabaigoje priimtos ATPK 298 str., pataisos, panašiai nustatančios apeliacinių skundų dėl policijos ir kitų institucijų nutarimų nagrinėjimo apylinkės teismuose terminus per 30 dienų. Čia reiktų prisiminti, kad nepaisant kartais absurdiškai menko tokių administracinių bylų reikšmingumo, procesas jose savo laiko sąnaudom prilygsta ir pranoksta baudžiamąjį procesą. Taigi, 2010 m., bepopinant naujai konstruojamą apeliacijos administracinėse bylose institutą buvo tiesiog pamiršta, kad teismai JAU turi paisyti ir aukščiau minėtų LR BPK 240 str. terminų, naujus terminus kažkaip koordinuoti ir subordinuoti su senaisiais. Ir kodėl 30 dienų? Kodėl ne tuzinais? Kokiais tyrimais pagrįsta, kad tai optimalu? Šie tarpiniai terminai spraudžia teisėją į rėmus, kurie nepagrįsti niekuo, nebent tokiu, sakyčiau ūkišku, nuo realybės atšokusiu įsivaizdavimu apie tai kas teismuose vykstą ir kas per kiek laiko turi būti daroma, ir kad “gerai prispaudus” tuos teisėjus, viskas ims eiti kaip iš pypkės.

Čia gal galima paminėti ir iš žilos sovietinės senovės atkeliavusią naivią LR BPK 243 str. nuostatą, kad teisiamasis posėdis iki bylos išnagrinėjimo negali būti pertrauktas. Tai iš tų laikų, kai baudžiamajame procese karaliavo vadinamas koncentruotumo ar nepertraukiamumo principas, draudęs teisėjui vienu metu su pertraukomis nagrinėti kelias bylas. Betgi kamon, žmonės, jau žemė nuo tų laikų žymiai greičiau sukasi, o mes kaip tas Mažojo Princo žibintininkas vis degiojame ir gesiname žibintą kas minutę, nes instrukcijas kažkas pamiršo pakeisti.

Lygiai tos pačios veislės ir dabar stumiami LR BPK pakeitimai, nustatantys, kad posėdžių pertraukos baudžiamojoje byloje negali trukti ilgiau kaip vieną mėnesį. Man ypač mieli motyvai, kuriais remiantis šios pataisos teikiamas, esą reikia kontroliuoti teisėjus. Suprask: teisėjai ‒  tai teliukų banda, kuriai būtinas Ganytojas. O gal dar geriau- elektrinis piemuo?

Visi minėti ir nepaminėti tarpiniai terminai, tiesą pasakius tėra pagaliai į ratus darant tai, kas iš viso yra teismo kaip institucijos egzistavimo prasmė ir tikslas, t.y. neprarandant kokybės parašyti kuo daugiau GALUTINIŲ sprendimų.

Mintis atsisakyti minėtų ir visų kitų panašaus pobūdžio tarpinių terminų gal atrodo šokiruojanti dėl to, kad visiems jie įsiėdę iki kaulų smegenų, figūruoja visose imanomose ataskaitose ir yra vienas iš teisėjo darbo kokybės vertinimo rodiklių. Mes tiesiog nebepastebime jų absurdiškumo. Tačiau yra kiti kriterijai:

– jau minėtas kokybiškų galutinių sprendimų skaičius (kuo daugiau- tuo geriau);

– atsargos (atvirų bylų kiekis);

– sąnaudos.

Bet apie tai jau kita atskira šneka.

toliau >>